Kodėl svoris nekrenta, nors valgote mažai?

Dažnai žmonės pasakoja tą pačią istoriją: valgo labai mažai, kartais vos kelis kartus per dieną, bet svoris vis tiek nejuda iš vietos, o kartais net auga. Nors iš pirmo žvilgsnio tai atrodo nelogiška, žmogaus kūnas nėra paprasta matematinė lygtis. Jis reaguoja ne tik į kalorijas, bet ir į ritmą, hormonų svyravimus, stresą ir net vidinį saugumo jausmą.

Kai valgoma per mažai, organizmas tai priima kaip pavojų. Jis pereina į taupymo režimą ir pradeda lėtinti visus procesus, kurie reikalauja energijos. Lėtėja bazinė medžiagų apykaita, mažėja kūno temperatūra, krenta energija, o potraukis saldiems ir riebiems produktams tampa stipresnis nei įprastai. Šiame režime riebalų deginimas tampa labai lėtas, todėl svoris gali nekristi net tada, kai realiai suvartojate labai mažai maisto.

Dar viena priežastis, kodėl „mažai valgau“ nepadeda, yra ta, kad sumažėjus energijai, žmonės nesąmoningai ima judėti mažiau. Lėtėja žingsniavimas, sumažėja kasdieniai mikrojudesiai, rečiau norisi lipti laiptais ar aktyviai leisti laiką. Šie maži elgesio pokyčiai smarkiai sumažina bendrą dienos energijos sunaudojimą, nors žmogus to beveik nepastebi.

Ilgesnis energijos trūkumas paveikia ir hormonus. Kai mažėja leptino — sotumo hormono — kiekis, smegenys tai suvokia kaip bado signalą ir pradeda taupyti energiją. Kortizolio kiekis gali didėti, o šis streso hormonas skatina riebalų kaupimą ypač pilvo srityje. Lėtėja skydliaukės veikla, o kartu ir visa medžiagų apykaita. Tokiu metu žmogus dažnai jaučiasi pavargęs, dirglesnis, dažniau ieško greitų angliavandenių ir apskritai sunkiau suvaldo alkio pojūtį.

Nereguliarus valgymas taip pat prisideda prie problemos. Daug kas mano valgantys mažai, tačiau jų diena būna sudaryta iš ilgo badavimo ir stipraus vakarinio alkio. Kūnui tai sukuria chaotišką ritmą — dieną jis negauna energijos, o vakare sulaukia staigaus pertekliaus. Šis svyravimas trikdo metabolizmą ir didina tikimybę, kad organizmas kaups, o ne degins riebalus.

Kitas procesas, apie kurį dažnai pamirštama, yra raumenų nykimas. Jei nuolat gaunate per mažai energijos ir baltymų, organizmas pradeda naudoti raumenų audinį kaip kuro šaltinį. Raumenys yra labai svarbūs medžiagų apykaitai, todėl jų praradimas dar labiau sulėtina riebalų deginimą ir daro svorio metimą dar sunkesnį.

Ne mažiau svarbūs ir išoriniai veiksniai — miegas bei stresas. Nuolatinis nuovargis ir miego stoka kelia kortizolio lygį, o su juo didėja alkis, noras užkandžiauti ir polinkis kaupti riebalus. Net jei teoriškai laikotės kalorijų deficito, prasti miego įpročiai gali praktiškai neutralizuoti jūsų pastangas.

Svoris ima kristi tik tada, kai kūnas jaučiasi saugus ir stabilus. Tai reiškia, kad valgymas turi būti reguliarus, pakankamas ir subalansuotas. Organizmui reikia žinoti, kad jis nepraras energijos, todėl nereikia jos taupyti. Kai atsiranda aiški mitybos struktūra, daugiau kasdienio judėjimo, pakankamai baltymų ir bent minimalūs jėgos pratimai, kūnas pradeda saugoti raumenis ir drąsiau deginti riebalus. Kai kartu pagerėja miegas ir sumažėja stresas, hormonai grįžta į pusiausvyrą, o svorio kritimas tampa daug lengvesnis.